Barbayiannis Studios 2*, Korfu

Graikijos ir Albanijos pašonėje prisiglaudusi Kerkyra dar graikų rašytojo Homero pelnytai pavadinta „gražia ir turtinga žeme“. Žaluma užburiantys kalnai, iš toli ryškiai spindinti mėlyna Jonijos jūra, viena kitą keičiančios smėlėtos ir uolėtos pakrantės užburia unikaliu grožiu ir rodo šio mažyčio žemės lopinėlio derlingumą. Kažkada būtent jūra ir žemė buvo pagrindinis salos gyventojų pragyvenimo šaltinis. Dar Korfu vadinama sala laukia poilsiautojų ir juos svetingai priima. Jų patogumui visa pakrantė nusėta didesnių ar mažesnių kurortinių miestelių, kurie vieniems siūlo ramų ir tylų, kitiems – aktyvų ir prabangų poilsį.
Saloje išlaikytas senasis, tradicinis kaimo gyvenimas. Žvejai kas rytą išskuba traukti žuvų, rudenį nuimamas vynuogių ir alyvuogių derlius. Toliau nuo jūros įsikūrusios tradicijas išlaikiusios gyvenvietės. Tikrai verta leistis į žygį ir jas aplankyti. Mažoje saloje miestelius ir kaimus pasiekti paprasta net pėsčiomis.
Kerkyra yra antra pagal dydį Jonijos jūros salyno sala, jos ilgis siekia 64 km, o plotis šiaurėje, plačiausioje dalyje, – 32 km. Pietuose ji susiaurėja taip, kad nuo vakarinės iki rytinės pakrantės galima numinti dviračiu ir nepavargti. Nors sala atrodo gana maža, reljefas ir gamta jos šiaurėje bei pietuose gerokai skiriasi, taip pat kurortų siūlomos pramogos.
Kalnai šiaurėje suteikia galimybę pasigrožėti dramatiškais ir kerinčiais vaizdais. Didžiausias Pantokratoro kalnas iškilęs į 900 m aukštį. Čia yra ir uolėtų pakrančių, ir smėlio paplūdimių, tad smagu ne tik mėgautis saule bei jūra, bet ir tobulinti nardymo, buriavimo įgūdžius. Šiaurinė salos teritorija kur kas labiau urbanizuota, ten šiuo metu vyksta aktyviausia plėtra. Pietuose gyvenimas taip sparčiai neskuba į priekį, labiau laikomasi senųjų papročių. Į pietus Kerkyros reljefas tampa lygesnis, smaragdinė jūra prie kranto – seklesnė. Ilgi paplūdimiai garantuoja ramų poilsį.
Smėlio pakrantės driekiasi ne visoje saloje, daug kur jos nusėtos mažų akmenukų ar smėlio su žvirgždu. Bet paplūdimiai neabejotinai yra vieni geriausių ir tvarkingiausių: apie 30 jų saloje šiuo metu žymimi mėlynąja vėliava.
Korfu istorija neką mažiau spalvinga nei gamta. Nuo seno sala buvo glaudžiai susijusi su Graikija. Ir graikiškas Kerkyros pavadinimas kilęs būtent iš senosios graikų mitologijos. Iki 1864 m., kai sala buvo prijungta prie Graikijos karalystės, vietos gyventojams teko išgyventi ne vieną mūšį ir užkariavimą. Tai puikiai atspindi ir miestų bei miestelių architektūra – ji gerokai skiriasi nuo matomos žemyninėje šalies dalyje. Keturis šimtmečius (XIV–XVIII a.) salą valdę venecijiečiai paliko ryškų pėdsaką: čia gausu jų statytų pastatų, bažnyčių, tvirtovių. Salos sostinės Kerkyros senamiestis, nors jame nėra vandens kanalų, taip pat šiek tiek primena Veneciją. Net alyvmedžiai, kurių gausu visoje saloje, XIV a. atvežti iš Italijos. Didelę įtaką salai darė ir prancūzai bei britai.
Ne tik alyvmedžiais, bet ir kiparisais gausiai apaugusi Kerkyros sala pavasarį, kai pražysta įvairiaspalviai augalai, atrodo itin žavingai. Balandžio antroje pusėje ir gegužę oras čia įšyla iki 20–24 laipsnių. Karščiausias metas – liepą ir rugpjūtį, kai termometrai šokteli aukščiau nei 30 laipsnių. Panašiai tiek gali siekti ir vandens temperatūra. Dienos vasarą itin saulėtos, gali pasitaikyti vos viena kita lietinga. Ankstyvą rudenį lietaus iškrinta truputį daugiau, tačiau oro temperatūra ir spalį siekia apie 23 laipsnius šilumos, vandens – apie 21 laipsnį. Daugiausia kritulių būna lapkritį. Žiemą vidutinė oro temperatūra siekia 14–15 laipsnių šilumos.